Prieš

Dabar jau dažnai pagalvoju, kad suprantu vienuolius.
Juk kartais taip noris pabūti su savimi, ir , lyg tyčia, kaip tik tada kažkas vis tau žvilgčioja pro petį , ir bando tave suprasti. Ei, žmonės, tai neįmanoma. Noriu atsiskirti, bandyti save nuskandinti, gerti kokosų pieną, parašyti laišką butelyje ar prisipilti į akis šampūno. | (Mazochistė ? Ne, tiesiog ..)| VIENA . Su savo mintimis. SAVO.
Kvailiai, kvailiai, kvailiai.
Prisipažįstu, per dieną įvykdau tūkstančius nusikaltimų. Noriu iškabinti akis, perkirsti gerklę, atimti akis, kalbėjimo dovaną, ar tiesiog pakarti. Tikiuosi, kaip taip būna visiems, arba aš rimtai išprotėjau.
Taigi. O pagrindinė mintis buvo, kad.. kad, nenorėčiau banaliai išsireikšti, bet mane žudo. Įstrigo mažasis princas, apie prijaukinimus. TAIP, TAI PROBLEMA. Viskas tvarkoj, jeigu kažkas yra prijaukintas Tavęs , tačiau jei kažkas prisijaukino Tave , gero nelauk. Žinoma, žinoma. Gausi smūgį į kaktą, visi tavo (mano šiandieną minėti)įvykdyti nusikaltimai tam tikra prasme atsigręš prieš tave ir liksi nesuprastas, nors gal taip ir turi būti.
Padlaižiai. Ne, tu padlaižys. Brangioji, negi ant manęs pyksti , - skamba . O TAIP. - noris atrėžti, tačiau galbūt niekada to taip ir nepasakysiu. - svajonės. Mintys, antros mintys, kurių nepasakai garsiai. Tai nutils amžiams...
Supratau, kad laikas pradėti gyventi vienai, nes kitaip mano virtualus išprotėjimas gali virsti realiu, argi ne ? tai jau prasideda. Viskas gerai, vaike. Nusiraminai

Sustok, akimirka žavinga,
Gyventi noriu, bet kenčiu.
Sustok akimirkai, ir viskas.
Užteks man ledo ir klaidų.

Aš negaliu susitaikyti su tuo, kad kartais aš iš tiesų pralaimiu. Tačiau atrodo, kad mano pralaimėjimai iš tiesų yra daug skaudesni, nei kitų. Kiti juos tiesiog pergyvena, o aš apie juos galvoju daug ir labai ilgai.
Kartais pamanau, kaip norėčiau parašyti knygą, tačiau suvokiu, kad jau esu parašiusi šimtą knygų savo galvoje. Nelaikau savęs protinga, nelaikau savęs nelaiminga, laikau save nieku. ( šiuo metu )
Kai matau tuos bukus žingsnius, ir paleistas duobėn galimybes. Net klausimų nebelieka, tiesiog atšiaurus žvilgnis ir neapykanta. Ryškūs dažai ant akių švyti man prieš akis. Manęs tai nebetrikdo, apskritai, nesijaučiu blogai. Tiesiog noriu sulaukti atsakymo į klausimus, kodėl ir kaip, kas atsitiko, kad mano gyvenimas turėjo iš esmės pasikeisti.
O aš juk dar visai neseniai visiškai netikėjau, kad įmanoma atsidurti situacijoje, kurioje žmogus negali nieko pakeisti. Ei, pala. Gal čia ir yra pagrindinis mano rūpestis ? Juk iš tiesų jau kuris laikas svirduliuoju šio klausimo erdvėje, ir tai man iš tiesų pasidarė labai svarbu, labai labai. Nesuprantu, kodėl taip atsitiko, nesuprantu, kodėl negaliu sustoti. Kodėl kartais aš esu tokia.. Tokia skirtinga, tokia kitokia?
Aš bijau. Aš greitai tapsiu vienuole.
Grįšiu.
Ak, beje. Nebegalvoju apie meilę. Man tai neberūpi. Visiškai. Nenoriu nieko. O ypač kankinti savęs ir taip save braižančios sienos akivaizdyje. Man neberūpi, suprantat. Mane prijaukino ir išdavė. Siela skyla kas dvi dienas po pusę milimetro. Aš tiesiog prarandu save, supraskit, supraskit !
Debesy debesy !
Pirmą kartą neprašau pagalbos, nesiskundžiu. Net neprašau ko nors paskolinti. Net nežinau, ką noriu pasakyti. Bet viskas bus gerai. NE ! Nežinau. Edvė.
Kalbėčiau , jei nelauktų vakarienė. Juk vis dėlto ,aš menininkų stovykloje.
Negesk .


Myliu