po visko.

Užgesinčiau visas matomas technologijas, ir pasaulyje būtų po visko.
O gal atsirastų nauja civilizacija, kuri sugebėtų mus išgelbėti nuo pykčio liūno, ir būtų galima tiesiog pasileisti į bedugnę, smagiai besijuokiant.
Kaip gaila, kad tai tik svajonės.
Norėčiau visą vilnių apipaišyti gėlytėm. Kaip ir visą pasaulį, kaip ir visą šalį, ir visus miestus. Kad tie skubantys bepročiai nors į kažką atkreiptų dėmesį. Kaip gaila! Kaip man kartais gaila, kad apie mane žinoti gali tik muilo burbuliukai, mano sielą bando pažinti vos vienas žmogus, ir apskritai.. Man gaila pasaulio.
O jeigu kiekvieną dieną visi nerašytų apie nesibaigiančias skyrybas, viltis, ir troškimus, būtų geriau? Apkritai, ką aš čia šneku. Aš tiesiog norėčiau išmokti piešti.
Pasaulį galima palikti ramybėje, bet tik tada, kai esi visiškai ramus dėl savęs.

su pagarba.