žinot, kas keisčiausia? Kad ateina penktadienio vakaras, aš pasidažau, ir išeinu. Ir visai nesvarbu, kad jaučiuos kaip kekšė. Aš bent jau šypsaus. Bent jau.
(ir bent jau esu truputį laiminga)


ir.. Paklausykit. Niekad neatiduokit savęs kitiems žmonėms. Niekada.
Nes skaudės taip, tarsi kažkas plėštų iš jūsų viską. Ne tik sielą. Viską: širdį, plaučius, plaukus. Nesvarbu ką.

Daužau pirštus per klavišus, ir rodos, suaugu į vieną.

Niekada neatiduokit savęs kitiems žmonėms. niekada.

Manyje susimaišė druska ir suodžiai.
Sūrios ašaros teka aplink akis, braižydamos upes, bei takus.
Kaip išlikti ramiai, kai viduje rėki iš skausmo?
O taip saugojau.. Tikėjau.
Tai buvo klaida. Kas žino, kieno.
Vis per tą meilę.

Et.

Koks ten tas jausmas, kai atkuri kažką naujo?
Jaučiuosi pastoviai įsitaisiusi savo gyvenime. Sėdinti patogioje kėdėje ir minkštame suole. Na ir nuostabu.
Balti arkliai, tai balti.
Deja deja, šeštadieniais lyja.

Kopėčiom į dangų .
Kažkada sesė man tyliai pakuždėjo : o jei išeičiau , tu verktum ?
Bet tada man susiklijavo lūpos, ir aš negalėjau nieko pasakyti.
Mažoji supyko.
- Aš verkčiau, jei tu išeitum.
Kadangi mano lūpos buvo susiklijavusios, į ją galėjau pažiūrėti tik žvilgsniu .
- Ko tu nori iš žmogaus ? - paklausė brolis kartą.
Tačiau man susiklijavo lūpos ir aš negalėjau nieko pasakyti .
Tačiau man atsivėrė akys..

Jei Tu norėtum paplaukioti jūroj su drabužiais, Tavoji mergaitė pasakytų, kad jai šalta, kad ji sušlaps ir poto baisiai atrodys.
Jei Tu norėtum su ja bėgioti po pievas, laukus, miškus, pakrantes, Tavoji pasakytų, kad ji bijo įvairių vabzdžių, kad jai baisu eit į mišką, kad ji bijo pasigauti erkę, kad bijo įkristi ir susižaloti koją.
Jei Tu norėtum eiti iki pasaulio krašto tik su ja, ji atsakytų, kad ji turi daug planų, ir nežada visko mesti ir gyvenimo paaukoti Tau.
Jei norėtum ją nusivesti kur nors su savo draugais, Taviškė pasakytų, kad jau geriau eis su savo draugėm į vakarėlį, negu bendraus su Tavo draugais
Jei norėtum visą naktį su ja miegoti po atviru dangum, ir žvaigždėmis, Ji pasakytų, kad jai šalta, ir kad jai žvaigždės nepatinka.. Ji - ne romantikė.
Jei norėtum atiduoti jai savo širdį - Taviškė pasakytų, kad jai to nereikia, nes jai užtenka ir savos širdies.

Kodėl Tu ją myli?
Ar nematai, kad yra žmonių, kurie nėra tokie suknistai pasikėlę, kaip JI.
Kurie dėl Tavęs paaukotų ne tik gyvenimą.
Kurie dėl Tavo širdies, atiduotų savąją..

Per ją tu prarandi mylimus žmones, Tu - aklas..
Meldžiuosi kiekvieną dieną, kad pagaliau atsimerktum, ir pamatytum, kas per žmogus auga Tavo širdyje.
Kad apsižvalgytum aplinkui, ir rastum tą žmogų, su kuo PAGALIAU būtum laimingas..
Aš tikiu, kad to nori..

Aš Tavim tikiu..
Tikiu, kad gali..
Aš visada melsiuosi dėl Tavęs, nes tokie kaip Tu - verti laimės..
Verti daugiau, nei tų kietuolių, kurių paklausus, kas yra meilė, atsakytų - nežinau ir neįdomu ..

Taip pasiilgau Tavęs.
Aš esu.
Tu esi.
Mano mėgstamiausia vieta ant stogo.
Dulkės.
Krebždelynas.
Mintys.
Juokas.
Ašaros.
Visa tai dabar.
Ir visados.
BUS.

Šiandien tavęs neatsimenu

Mano oras, mano veidas ir mano gyvenimas.
Juk taip būna.
Gyvenime vis dar vieni pasikeitimai.
reikia, reikia laisvės, reikia saulės, apšviestų atidarytų knygų, reikia naujų potyrių. Niekas nepasakytų kad tai blogai

Nieko nepasiilgau, nieko nenoriu, rankos nekyla ieškoti draugų, skrajoju padebesiais, skaitau, miegu, valgau, guliu, žiūriu į dangų, jaučiu vėją skruostuose, sugeriu medžius, ėdu gamtą, rašau, kuriu, prižiūriu save, važinėju, dainuoju, groju, išsidirbinėju, mokausi žaisti krepšinį, ir visiškai keičiu gyvenimo būdą. Nebeliko nieko, kas buvo anksčiau.

Juk dar niekada nebuvau nuskridusi nuo lieptelio su rūbais.


taip, mane įkvėpė. Tik neišduosiu kas.